Kelionė į Maroką

Atrandant naujus kontinentus…

Vieną vakarą sėdėjau, kaip įprasta, prie kompiuterio ir naršiau po interneto platybes. Per skype staiga parašė viena pažįstama su netikėtu pasiūlymu keliauti į Maroką. Ryanair pasirodo tuo metu vykdė akciją ir bilietai kainavo 0 Lt, tereikia susimoket mokesčius. Hm, keletą dienų pagalvojęs visgi nusprendžiau keliaut. Tai buvo 2008 m. lapkričio mėnuo. Bilietai  – 2009 sausio 24 d. Marios laiko pasiruošti kelionei. Per tuos kelis mėnesius pasidomėjau apie šalį, kultūrą, religiją, turismo ypatumus Maroke. Prieš kelionę pora savaičių buvome susitikę susipažinti su bendražygiais ir aptarti kelionės detales. Mūsų buvo iš viso aštuoni. Kadangi turėjom tik lėktuvo bilietus, reikėjo viską suplanuoti: maršrutus, transportą šalies viduje, daiktų butinybę ir t.t. Na, aišku, nieko mes nenutarėm, tačiau bent pamatėm vienas kitą akis į akį. Visgi atėjo toji džiugi diena. Iš vakaro susikroviau daiktus į skolintą (dėkui Renatai) kuprinę ir nuėjau miegot. Bet kažkaip man ta naktis sunkiai praslinko.

Šeštadienis, 24 sausis

Susitinkam Kauno geležinkelio stotyje ir važiuojame autobusu link Karmėlavos. (Mmm.. kaip aš mėgstu cepelinus). 19:05 einam registruotis. Vieninteliam oro uoste reikėjo nusiauti batus! Tai Karmėlava 🙂 . 21:30 išskrendam į Frankfurtą. Kaip visąlaik Ryanair’as kemša per prievartą savo reklamas ir siulo laimėt milijoną. Tai vienintelis dalykas, kuris trukdė atsipalaiduot ir mintyse planuot kelionę. Nusileidžiam po 1:40 min., paplojam lakūnams ir susibazuojam oro uoste ant kėdžių. Vieni naršo po oro uostą, kiti ieško karšto vandens, treti ilsisi. Tuo metu buvom ne vieninteliai lietuviai. Kai atsibosta kalbos, kortos ir oro uosto tyrinėjimas, persikeliam ir sugulam į miegmaišius prie checkin’o automatų. Prieš tai dar atsigeriam vandenuko tiesiai pas vokiečius iš krano. Skonis kaip “Žalia giria”, pasakė kažkas iš mano bendrakeleivių.

Sekmadienis, 25 sausis

Na šiaip taip pratūnoję oro uoste, kuriam, sako turistai, laikas sustoja, sulaukiam 14:05 ir praėję saugos tikrintuvus 15:35 išskrendam. Prieš tai susimetę po 1 eurą nusiperkam „duty free” alučio, kad nusileidus galima butu tinkamu metu numalšinti troškulį. Alus „Holsten” – 3,90 euro uz 4 skardines. Skrendame lektuve 737-800 Boeing, kartu su 70% musulmonų, turbūt vietinių marokiečių. Laukiu nusileidimo maždaug po 3 val. į dar neatrastą kontinentą – Afrika.

18:30 atvykstam į Fesą ir oro uoste išsikeičiam dalį vietinės valiutos – Dirhamus (50 dirhamu dar dabar turiu, liko atminimui). Išeinam į lauką – palmės, savotiška šiluma užplūsta. Taip, aš čia. Ir taip staiga į realybę sugražina šūksniai – „Taksi, taksi”. Primena tokius pat šūksnius – „Vilnius, Marijampolė…”. Ir kodėl kažin juos „dušmanais” vadina. 🙂 Leisiu pagalvoti Jums patiems. Žodžiu, pasitraukiam toliau link autobusų stotelės ir 16 autobusu nuvažiuojam į centrą (3,2DH). Na dar prieš tai siulė nuvežti už 10 DH. Neapsigaukit, nes Jus apgaudinėt tai yra jų natūralus procesas ir pinigų šaltinis. Medinoj (Medina – senamiestis) netoli pagrindinės aikstės vienas išlindęs iš tamsos žmogus pasiūlo hotelį (Eraha). Nakvynė už 40 DH, karštas dušas – 10 DH, tualetas nenusileidžia. Vienam kambarį sutilpom 6 -iese. Bet kai esam sušalę ir sulyti – priekaištų nėra. Šalia hotelio išlendam pavalgyti. Tik įžengus į jų (teikiančių paslaugas, prekeivių) teritoriją užpuola gal 3-5 arabai su nukainuotu menu. Diskusijos tokios didelės, kad norisi bėgti iš ten. Bet hotelio šeimininkas buvo rekomendavęs vieną restoranėlį, todėl visi paskubom į ten ir nuėjome. Tadžinas  – 30 DH, mėtų arbata – 5 DH. Patiekalai gaminami iš šviežių produktų. Jų šviežumą galima pamatyti visai čia pat. Netoli yra turgus, kuriame ant lentynų sedi viščiukai, vištos deda kiaušinius, joms kertamos galvos ir kepamos. Į visą procesą su meile iš pasalų žiūri gauja kačių. Taigi, pavalgėme, atsigėrėme, pažiūrėjome kaip senoliai leidžia vakarus (pypkuodami hašišą ir šnekučiuodamiesi) nuėjome miegoti.

Pirmadienis, 26 sausis

Keliamės po penkių žadintuvų skambučių ir  po ryto maldos. Maždaug apie 8 val. Lyja. Papusryčiavę ir susitvarkę daiktus paliekam hostelį. Žengiam pro Medinos vartus, netoli autobusų stoties. Randam autobusą į Meknes (18 DH). Laukiant, kol vairuotojas prigaudys keleivių, karts nuo karto ateidavo įvairūs prekeiviai šokoladu, grandinėlėm, papuošalais, laikrodžiais. Paskutinis prekeivis buvo nedidukas berniukas su negalia, į kurį žiūrint išlenda sąžinė ir gailestis. Tačiau jis pardavinėjo kiaušinius. Pilną pintinę kiaušinių. Pirkt norisi, bet kur juos dėt. Taip su tyla, nepasakęs nė žodžio, išlaukiau, kol jis išlipo iš autobuso. Netrukus pajudėjome.  Pirmas fizinis kontaktas su marokiečiais – teko priimt vieną senolį atsisėst šalia. Prie jo taip pat stovėjo jo žmona. Na bet pas juos manau įprasta, kad vyro autoritetas yra didesnis. Visą kelią šnekučiavosi ir vis nusišypsodavo man, nes sėdėjau šalia jo, apsikrovęs daiktais ir 80 litrų talpos kuprine. Atvykstam į Meknes autobusų stotį. Kažkoks arabas parodo pirštu, kuris autobusas į Mouley Idris (8 DH). Šio autobuso grindys buvo nuklotos pjuvenų sluoksniu, kad sugertų drėgmę ir purvą nuo keleivių batų. Vis dar lynoja ir šaltoka, o bilietuotojas atidaręs duris, važiuojant autobusui per miestą, rėkia “Moley Idris” ir taip prisigaudo beveik pilną autobusą arabų – teletabių. Na jų apranga tokia truputėlį juokinga. Primena nykštukus. Atvažiuojam iki sankryžos į Volubilį. Ėjom apie 3 km, retkarčiais fotografuodami gamtos vaizdus. Taip užsižioplinėjęs įlipau ir į avių „minas“. Netoliese užsukom į nedidelę vietinio amatininko prekyvietę dirbiniais. Šnekučiuodami priėjome ir žymiuosius romėnų miesto griuvėsius. Jie įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Įėjimas į griuvėsius 10 DH. Už vietinio tualeto paslaugas išplėšė iš kiekvieno po 1 DH. Šalia, restoranėlyje išgeriam arbatos (kaip pats pardavėjas pasakė – „berbers visky“) – 8 DH. Susišildom nuo mėtų aromatų ir pritaikę progą, kai nustojo lynoti, einame apžiūrėti griuvėsių. Beje, gidas – 100 DH, bet neimam. Šneka, bent jau sako kokiom 7 kalbom (tikras poliglotas). Keletą valandų pasikarstę po akmenines sienas, padarę didelę galybę nuotraukų, grįžtam iki sankryžos ir pasigaunam autobusą į Meknes. Ten susirandam geležinkelio stotį, nusiperkam bilietus į Marakešą (165DH). Nusiperkam apelsinų (6DH). Važiuojam su 101 autobusu iki Medinos. Nueinam į turgų, kuris šalia pagrindinės aikštės. Mandarinai – 8 DH. Nueinam netoli aikštės į dešinėje esančią gatvelę ir vienas arabas pašnibžda į ausį, kviesdamas į savo restoraną. Prisifotografavome. Susiderėjom pastiliją už 40 DH + arbata 5 DH. Palikom saldainių, pasirašėm svečių knygoj ir išėjom apžiūrėt Lonely Planet maršrutą. Jau buvo apie 21:00 ir toks arabas pasakė, kad tokiu metu geriau mums į glūdumą neiti ir pakvietė ateiti ryte. Grįžom į stotį. Laukiam 03:13 traukinio. Laikas atrodė sustojo, todėl susigalvojom įvairiausių žaidimų. Vienas jaunuolis padauginęs žolytės ištisą valandą kalbėjo kampe su siena ir retkarčiais paskraidžiodavo po stoties erdvias patalpas. Prie stoties nusiperkam duonos (1DH). Pringles vienoj krautuvėlėj 6DH, o šalia už keleto metrų – 23 DH. Šaunu. Ot, sukčiai. 🙂

Antradienis, 27 sausis

Išsimiegojom kupė po du išsitiesę ant kėdžių kaip ponai. Per kelionę gal 2 kartus tikrino kontrolierius ir patarė saugoti daiktus. Atvykom apie 10 val. ryto. Išlipom iš traukinio, iš karto oras buvo gana šiltas ir malonus. Švietė saulė ir einant kas pora šimtų metrų privertė nusivilkti rūbus iki marškinėlių. Nuėjom pagal žemėlapį iki El de fina aikštės. Ji mus pasitiko su būgnų trankia muzika ir didele žmonių minia. Tuo pačiu metu iš visų pusių skraidė su motoroleriais marokiečiai, net nesusirūpindami, kad tu jiems stovi vidury kelio. O gal atvirkščiai, jie ant mūsų kelio. Na, bet nori likt sveikas – pasitrauksi. Netoliese radom viešbutuką su karstu dušu už 50 DH. Viešbučio darbuotojo, kuris mane vadino “my friend”, ir paplodavo per petį, pažįstamas, vardu Abdulas, pasiūlė kelionę į kalnus. Susitarėm susitikt po valandos jo namuose. Nusiprausėm, pavalgėm ir nuėjom pas Abdulą. Tai buvo pirmos derybos su arabais, lyg būtų aptariama valstybės biudžeto patvirtinimas. Taigi, viskas prasidėjo nuo 900 DH kiekvienam. Pasibaigė 500 DH kiekvienam ir Abdulas sakė nupirks 3 kg pomidorų ir 1kg alyvuogių, norėdamas juokais paremti vargšus Lietuvos studentus.  Visą laiką, kol mes su juo dėrėjomės, jis rašėsi ant popieriaus lapo kainas, kaskart vis perskaičiuodavo ir vėl trindavo. O kol mes kalbėdavom, jis šalia ant to pačio lapo paišė Kalašnikovo automatą. Pačioj pabaigoj šalia jo nupaišė didelį klaustuką. Kur „bajeris” ir ką tai reiškia? Spręskite patys. Sumokėjom avansą po 250 DH, grįžom į viešbutį. Palindom po dušu ir nuėjom ieškoti LP siūlomo maršruto. Užsukę į El de fina aikštę, stebėjom kaip vyksta joje gyvenimas. Visas oras pritvinkęs šimtais aromatų, sklindančių iš visos virtinės restoranėlių. Čia galima paragauti visko, ko tik širdis įsigeidžia. Taip pat šalia prekeiviai džiovintais vaisiais ir sultimis (3 DH). Turbūt pirmą kartą esu gėręs tokių sulčių. Aplink knibžda amatininkų, šokėjų, gyvačių dresiruotojų, na aišku ir hašišo, marihuanos prekeivių. Deja, gavę didelę dozę įspūdžių, maršruto nepamatėm, bet nusipirkom lauktuvių. Apyrankė 8DH, muiliukas su aliejumi 20DH, tamtamas – 10 DH, magnetukas – 20 DH. Grįžom į viešbutį.

Trečiadienis, 28 sausis

Atsikėlėm 8 val. ryte. Susitvarkėm daiktus ir laukėm Abdulo. Atėjo jo draugelis ir su mikroautobusu išvažiavom į Atlaso kalnus. Pakeliui sustojome pusryčiausi viename restorane, kuris buvo tikrai mielas. Viskas buvo labai skanu, šviežia ir aromatinga. Kaip ištroškusiems prabangos, tai buvo tikra atgaiva sėdėti prancūziško tipo restorane, gerti mėtų arbatą, užkandžiauti, šildant rytinės Afrikos saulės spinduliams. Gerokai užpildę skrandžius, atvažiavom prie kalno, prie kurio prasideda maršrutas. Šalia čiurlena tyras kaip krištolas sniegynų suformuotas upelis, jame moterys skalauja drabužius. Nors vanduo jame tikrai šaltas. Išgeriam arbatos, pasiėmėm 3 asilus ir iškeliavom ieškot nuotykių. Su kiekvienu žingsniu kopėm vis aukščiau, atsiverdavo didingos snieguotos kalnų viršūnės, kurių šlaitai nusėti agavų, kiparisų, riešutmedžių ir kitų gamtos kurinių. Įveikę pusę distancijos, pietavome šalia krioklio. Turbūt kiekvienas įmerkėme į jo šaltą vandenį pavargusias kojas. Gaila, kad tuo metu buvo ne vasara. Valgėm tadžiną, ištroškintą čia pat, vaisius ir gėrėm arbatą, kurią Abdulo pagalbininkai išnešiojo visiems išsibarsčiusiems po tą vietovę mano bendražygiams. Pailsėję toliau kopėm į kalną. Saulė kepino vis karščiau ir karčiau, nors ir pakelyje stūksojo aptirpusio sniego sluoksnis. Nežinau kodėl, bet staiga pradėjo svaigti galva ir pilti prakaitas, kopti buvo vis sunkiau. Retkarčiais paimdavau pora saujų šalto sniego ir tiesiog dėdavau sau prie kaktos. Sekundei palengvėdavo, tačiau turbūt ėmiau karščiuoti. Pakeliui sutikdavom takeliu einančias senyvas moteris, kurios ant nugaros nešdavo prisirinkę didžiulį ryšulį visokių žagarų. Pasak gido, jos kiekvieną dieną išeina jų rinkti. Taip pat, matėsi kalnų ožkos bei jas ganantys piemenėliai. Jų didžiausias turtas iš turistų gaunami saldainiai, nors pasitaikė ir prašančių dirhamo. Pagaliau užkopėme netoli viršūnės ir priėjome berberų kaimą. Eidami per jį dalijome vaikam saldainius. Tai turbūt buvo įsimintiniausi kadrai per visą šią kelionę. Iš molio drėbtos triobos, vaikai, nuo molio paraudonavusiomis rankutėmis, aprengti apiplyšusiais skarmalais. Visa tai truputį suteikia kultūrinio šoko mums, nuo inovacinio pasaulio nužengusiems žmonėms. Visa ši kitokia aplinka privertė susimąstyti. O kol mes mastėm, vaikai vaikėsi iš paskos, šokinėjo namo stogais, juokėsi ir rėkė “Honey, Honey”. Keletas linksmesnių pradėjo šaukti kažkokį žodį, kuris paprastai naudojamas vejant ožkas ar avis. Turbūt mes jiems taip pat esam keisti, tuo net neabejoju. Nuėję 17 km klampodami per molį, sniegą, akmenis ir žmonių daržus atėjom į kitą kaimelį. Netoli jo, saulei leidžiantis, keletas vaikų, kalno viršūnėje padarytoje aikštelėje, žaidė futbolą, šalia čiužinėjo ant sniego mažamečiai. Įstabus reginys. Bet kaip jie nenuspiria kamuolio nuo 2 km aukščio viršukalnės. Čia tai tikras atsargumas ir klasė! Vakarop gidas apgyvendino mus pas berberų šeimą. Tai taip pat buvo iš molio drėbta dūminė pirkia, be elektros, be patogumų. Namo šeimininkė pagamino vakarienei kuskusą, gėrėm arbata. Atsipalaidavimui  užtaisė dvi partijas obuolinio kaljano, o trečias buvo su hašišu. Pypkiuodami klausėmės berberų šeimos pasakojimų, kuriuos vertė mums mūsų gidas. Jis papasakojo daug apie tradicinės berberų šeimos gyvenimą, papročius, buitį. Berberų šeimos galva, kurį praminėm tėvuku, atnešė didelį apvalų tadžino puodą, kuris buvo uždengtas, išdalijo visiems šakutes ir pasakė, kad čia desertas. Tačiau buvo visi prikimšę pilvus kuskuso ir niekas nebūtų daugiau lindę. Bet visiems buvo smalsu ir laikydami šakutes, atidarius dangtį, pasirodė ten esanti gyva višta! Ot pokštininkas tas mūsų tėvukas.  Ir jis nutarė visiems mums duoti vardus, berberų kalboje. Mano vardas buvo – Idor, reiškiantis pieną. Matyt baltapukis pasirodžiau. Po trečios kaljano dozės nuėjom žiūrėti į žvaigždes. Jos čia atrodė daug arčiau, šviesesnės ir jų buvo galybės. Apie 10 val. nuėjom miegoti. Abdulas paruošęs buvo du kambarius ir suskirstęs visus poromis, nes pasak jo vyras turi miegoti šalia moters ir ją saugoti. Bet gi mes lietuviai, viską atvirkščiai, išsiskirstė visi kas kur norėjo.

Ketvirtadienis, 29 sausis

Atsikėlėm 09:15 ir papusryčiavom terasoj. Citrinų arbata ir duona, kurią iškepė tėvukas dar ankstyvą rytą. Kava su gvazdikėliais ir pienu. Įdomus derinys, niekad tokios buvau negėręs. Nusifotografavom su visa berberų šeima, paspaudėm vienas kitam rankas, davėm saldainių, lietuviškos juodos duonos ir iškeliavom į kalnus. Tądien keliavome apie 12 km ir visa tai įveikėme per 3 val. Visą kelią lydėjo vienas asiliukas, tėvukas ir jo sūnus. Grožėjomės raudonaisiais kalnais, upelių išgraužtais kanjonais. Batai darėsi vis sunkesni nuo storo molio sluoksnio, tačiau saulė mus lepino ir nuotaika buvo puiki. Nusileidome nuo kalno, prie upės papietavome, kaip įprasta tadžino, išsiplovėm batus ir iškeliavom mikroautobusiuku atgal link Marokešo. Pakeliui užsukom į vaistinių augalų parduotuvę. Joje galima nusipirkti įvairių natūralių preparatų nuo visų negalavimų. Nusipirkau Amberio (sausų kvepalų), tačiau sudomino ir kitos priemonės, bet turbūt tai nusipirksiu kitą kartą viešint Maroke. Dar viena vietelė, kurią aplankėme tai buvo molinių dirbinių parduotuvė. Joje visos sienos ir grindys nuklotos įvairiais dirbiniais: indai, vazos, skulptūros. Vietinis amatininkas prie pat įėjimo, čia pat juos ir gamina. Po kelių akimirkų grįžom į viešbutį “Dr. Joseph”. Pasiėmėm paliktus daiktus, nusiprausėm pavargusį ir įspūdžių pritvinkusį kūną ir išėjom į miestą. Radom supermarketą su užrašu, kuris reiškia kažką su žodžiu taika. President sūrelis 9 DH, vanduo 4,5 DH, duona 1 DH, sardines 3,5 DH. Visi pasąmonėj ir akim ieškojo alkoholio, tačiau neradom net menkiausios alaus skardinės. Eh.. musulmonų pasaulis. Nepamenu kas iš mūsų išdrįso apsauginio paklausti, kur galima būtų nusipirkti alkoholio. Na jis nusišypsojo ir mielai papasakojo kelią. Tačiau nuo šios vietos buvo gana toli ir nieks nesiryžo tai daryti. Nusprendėme eiti link namų trumpesniu keliu nei atėjome, tačiau tas kelias pasirodė labai ilgas ir gana baugokas. Gerai prisimenu siauras gatveles ir vieną vietinį, kuris staiga išlindo iš kažkur. Nuo burnos tysojo ilgos seilės ir jis keletą minučių mus persekiojo. Paklaidžioję po Mediną, grįžom vakarieniauti terasoj – alyvuogės, pomidorai, svogūnai, duona, sardinės. Visgi Abdulas nepamiršo pažado ir įteikė mums krepšelį su pomidorais ir alyvuogėm. Kartu terasoj sėdėjo ir vokiškai šnekučiavosi trys „pūtikai“ (žolytės vartotojai) bei nepaliaujamai juokėsi. Na, čia jų rojus. Nuėjome miegoti.

Penktadienis, 30 sausis

Atsikėlėm apie 10 val. ryte. Tai buvo mūsų paskutinė diena Marakeše, todėl apie pietus išėjom iš viešbučio. Paskutinį kartą pasimėgaujam dieviškomis sultimis. Užsukame į šalia esančią  interneto kavinukę. 0,5 h – 5DH, 1 val. – 7 DH. 1 lapas atsispausdinti – 3DH. Tačiau sunku, arabiškos ir prancūziškos klaviatūros. Nusipirkau mėtų arbatos pakelį, kurį parsivežiau lauktuvėm (gaila reikėjo imt daug daugiau) – 20 DH. Apie 15 val. papietavom parkelyje, saulė mus lepino, paukšteliai čiulba. Atgaiva kūnui ir sielai. Bet staiga nei iš šio, nei iš to pakilo vėjas, dangus apsiniaukė, visur buvo pilna smėlio ir dulkių. Taigi, užėjo smėlio audra ir teko eiti paskubomis į geležinkelio stotį. Nusipirkom bilietus į Fes – 180 DH. Sužaidėm porą partijų kortomis ir apie 19:00 išvažiavom. Teko vienoj kupė sėdėt su pagyvenusių arabų porele, todėl išsitiesti ir pamiegoti nepavyko.

Šeštadienis, 31 sausis

Atvykom į Fes apie 2:30 nakties. Traukinys buvo šiltas, bet nepatogus. Palūkuriavę ir sušalę nuėjom į šalia esančią kavinę, žiūrėjom kartu su geru tuzinu vietinių kažkokį siaubingai neįdomų filmą iki 7 ryto ir laukėm kol prašvis, nes nesinorėjo bastytis patamsyje. Gėrėm arbata – 7 DH. Buvau keletą kartų užmigęs padėjęs galva ant stalo. Po tokio miego visą dieną skaudėjo kaklo raumenis. Visgi prašvito ir nuėjom į Mediną. Lijo. Ėjom LP maršrutu, tačiau tas lietus buvo nepakenčiamas. Vienas arabas, matyt „odos salono“ direktoriaus draugas, pasisiūlė aprodyt visą maršrutą, tačiau jo tikslas buvo odos turgus. Su bendrakeleiviu šiek tiek atsilikę nuo kitų nespėjom pastebėti į kurias duris pasuko mūsų keliauninkai, vedini gido, ir užėjom į pirmas pasitaikiusias. Užlipę stačiais laiptais išėjome į balkoną iš kurio į vidinį kiemą atsiveria vaizdas į odos raugyklas. Kur buvęs, kur nebuvęs prisistatė vienas įkyrus arabas ir pribūrė, kad mums čia būti negalima, fotografuoti taip pat ir reikia susimokėti mokestį. Dar pridūrė, kad papasakos istoriją apie šias odos raugyklas. Susižvalgę su draugu ėmėm derėtis ir lyg nustatėm bendrą sumą. Jis papasakojo apie tradicijas, istoriją ir pakvietė į odos parduotuvėlę. Sekėme jam iš paskos ir vis kirbėjo mintis, kaip čia išsisukti iš šios situacijos. Odos parduotuvėje sutikom savo draugus ir šiek tiek nusiraminom. Na odinių dirbinių gausa tikrai pribloškė, kainos taip pat. Europoje tokie dirbiniai verti tris kart daugiau. Kupranugario, karvės, avies oda, spalvų įvairovė. Nusiderėjęs nusipirkau kupranugario odos diržą 100 DH. Na paskaičiavus užsilikusias santaupas visgi teko eiti, nes akys nori, bet galimybių daug nebuvo. Prisiminęs, kad mes skolingi už „išsamųjį“ Alibaba pasakojimą, stengėmės pirmi ir kuo skubiau palikti patalpas. Buvo girdėti tik šūksniai už nugaros, bet tikslas buvo pasiektas. Niekas nesivijo ir kišenės liko neištuštintos. Nuvažiavome į oro uostą. Jaučiau, kad pakilo smarkiai temperatūra ir pasidarė negera. Krėtė šaltis, svaigo galva. Nuėjau šiaip ne taip iki tualeto, atvėsinau veidą šaltu vandeniu ir išgėriau dvigubą dozę vaistų. Apie 7 val. prasidėjo registracija. Stoviu spūstyje ir jaučiu kaip linksta kojos. Atrodo tuoj imsiu ir prarasiu sąmonę. Galvoje sukasi mintys kaip ištverti skrydį, o kūnas nori prigulti. Įlipus į lėktuvą sušilau ir po keletą akimirkų nepajutau kaip užmigau. Nieko nejaučiau, nieko negirdėjau, tačiau, kai pramerkiau akis lėktuvas buvo nusileidęs. Skrydis truko 1.45 val., tačiau jaučiausi kaip miegojęs visą parą. Išlipant iš lėktuvo pasitiko Gironos oro uostas ir smulkus lietus. O čia jau kita istorija….

Iki kitų susitikimų!